Naminių pomidorų pirmtakai

Šiais laikais vis dar diskutuojama, iš kurio gi regiono galėjo kilti pomidoras. Botanikai vis dar tęsia tyrinėjimus, diskutuoja, dažniausiai nurodydami Meksiką arba Pietų Amerikos žemyną, tačiau dauguma teigia, kad šios daržovės namai yra pastarasis regionas. Mat laukiniai pomidorai vis dar auga Peru, Čilės bei Ekvadoro pakrantėse. Jų buvo rasta net Galapagų salose, bet šis faktas dažniausiai aiškinamas tuo, kad jūrų vėžliai galėjo pernešti sėklas savo virškinamajame trakte. Kalbant apie kilmę užduodamas ir kitas klausimas - kur pomidorai buvo pradėti naudoti maistui? Pasirodo jog majai, ir galbūt kiti Centrinės Amerikos gyventojai, pirmieji "prisijaukino" pomidorus ir įtraukė į savo racioną, vėliau pasiekė ir actekus. Ispanai apsilankę ar gyvenę tame regione pasakodavo, kad vietiniai gamina pomidorų ir čili mišinį. Ši košė galėjo būti šiuolaikinės salsos pirmtakas. Beje pirmieji pomidorai buvo mažučiai ir geltonos spalvos.

Pomidorų plitimas pasaulyje

Pomidorus į Europą atvežė ispanai, po to kai Hernan Cortes dėka 1520 m. buvo užkariauta Meksika. Kadangi ispanai turėjo užkariavę žemių visame pasaulyje, galime juos kaltinti pomidorų platinimu beveik visame rutulyje. Pirmiausia pomidorai bei jų patiekalai pateko į daugumą ispanų kolonijų Karibuose. Pasirodė ir Azijoje, nes buvo nugabenti į kolonijas Filipinuose, o iš čia jau paplito po visą žemyną. Tais laikais didžioji šiuolaikinės Italijos dalis taip pat priklausė ispanams, taigi skanioji daržovė netrukus paplito ir ten. Pirmasis įrašas apie pomidoro augalą rastas būtent Italijoje, 1544 m. Jis buvo pavadintas auksiniu obuoliu (lotyniškai mala aurea) ir aprašytas kaip paplokščias, segmentuotas, prinokus įgaunantis aukso spalvą, vaisius. Antrą kartą pomidoras rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1554 m., pavadinimas tuomet pakeistas į pomi d'oro (išvertus iš italų kalbos taip pat reiškia auksinį obuolį) ir naudojamas Italijoje iki šių dienų. Tačiau maistui buvo pradėtas naudoti tikrai ne iš karto. Pradžioje domino kaip dekoratyvinis arba net vaistinis augalas. Spėjama, kad pomidoras buvo vadintas ir poma amoris, kitaip tariant "meilės vaisiumi", nes jam priskirtos ir afrodiziakinės savybės. Kita vertus, senaisiais laikais beveik visi neįprasti egzotiški vaisiai ar daržovės buvo laikomi afrodiziakais. Romantiškas ir poetiškas apibūdinimas "meilės vaisius" buvo naudojamas ne vienoje Europos šalyje, į kurią pomidoras atkeliavo. Italijos bei Ispanijos klimatas labai tiko pomidorų auginimui be didelių pastangų, todėl daržovė sparčiausiai išplito Viduržemio jūros regione. Pomidorai prasiskynė kelią į Šiaurės Europą ir pateko į Didžiąją Britaniją vėlyvaisiais 1500 - aisiais. Dauguma pomidorų patiekalų buvo sukurti būtent plitimo laikotarpiu - 16 amžiuje, tačiau pirmoji receptų knyga atrasta tik 1692 metais Nepale.

18 amžiaus viduryje mokslininkai pradėjo svarstyti pomidoro botaninės klasifikacijos klausimą. Pradžioje jie buvo priskirti Solanum genčiai ir pavadinti Solanum lycopersicum. Rūšies pavadinimas lycopersicum gautas iš lotyniško pavadinimo "vilko persikas". Netrukus pomidoras priskirtas Lycopersicon genčiai ir šis skirstymas naudotas kelis amžius. Tik neseni genetiniai tyrimai parodė, jog augalas visgi priklauso Solanum, taip kaip kaip ir baklažanai bei paprikos.

Pomidorai pasiekia Jungtinę Karalystę

Kadangi ten niekas nežinojo apie ispanų bei italų sėkmę naudojant pomidorus maistui, pirmoji britų reakcija į juos nebuvo teigiama. Buvo žinoma, jog pomidoro stiebas, lapai bei kai kurie giminingi augalai yra nuodingi - savyje turi toksinių alkaloidų, kurie veikia virškinimo bei nervinę sistemą. Iš tikro šios medžiagos kaupiasi tik stiebe ir lapuose, vaisiuose randami tik pėdsakai. Bet to nežinojo britai, jie nevalgė pomidorų bijodami nusinuodyti. Kadangi augalas vis tik buvo auginamas dėl savo dekoratyvios išvaizdos arba botaniniams tyrimams, atsirado vienas kitas, kurie nepabijojo paragauti. Net sužinoję, jog pomidorai yra drąsiai valgomi Pietų Europoje, britai toliau laikė juos netinkamus savo mitybai, nes manė, kad tik dėl švelnaus Viduržemio jūros klimato pietiečiai atlaiko nuodus. Galbūt skamba neįtikėtinai, tačiau apie 200 metų pomidorai Britanijoje be dekoratyvinės paskirties buvo naudojami tik medicinoje – kaip sudėtinė balzamų nuo nudegimo bei niežulio dalis, vaistas nuo galvos skausmo ir podagros. 1700 - ųjų viduryje klaidinga nuomonė pradėjo sklaidytis ir britai, nusižiūrėję nuo emigrantų iš Pietų Europos, po truputį ėmė įtraukinėti pomidorus į savo patiekalus. Kibirkštėlė greitai įsižiebė ir jau 18 amžiaus pabaigoje pomidorai buvo gausiai naudojami padažuose, troškiniuose, sriubose.

Migracija į Šiaurės Ameriką

 Pomidorai į Šiaurės Ameriką pateko ne vienu keliu. Pirmasis iš jų buvo nugrįstas ispanų dėka į Floridą, Džordžiją ir Pietų Karoliną vėlyvaisiais 1500 - aisiais arba ankstyvaisiais 1600 - aisiais. Naujakuriai daugiausiai kūrėsi pakrančių zonose, todėl daržovė čia paplito daug anksčiau nei vidinėse minėtų valstijų srityse. Kaip ir Viduržemio regionas, Amerikos pietryčiai pasižymėjo šiltu klimatu, o tai reiškė ilgą auginimui palankų sezono periodą, tad pomidorų auginimas nesudarė sunkumų. Taip pat skirtingai nei anksčiau minėta, čia nesklido gandai apie pomidorų nuodingumą, tai prisidėjo prie sėkmingo bei spartaus plitimo. Kalifornija tapo pagrindiniu pomidorų tyrimų centru. Kitas invazijos kelias greičiausiai atėjo iš Karibų pusės su emigrantais į Floridą arba kaip vergų mainų rezultatas tarp Šiaurės Amerikos ir Karibų salų.

Pirmasis žemyne raštu pomidorą paminėjo žolininkas William Salmon. 1710 metais, jis pranešė matęs augalą dabartinėje Pietų Karolinos teritorijoje. 1700 - ųjų viduryje, Pietų ir Šiaurės Karolinoje, žmonės jau plačiai kultivavo pomidorus didelėse plantacijose bei ūkiuose.

Į kolonijas Amerikoje pomidorus vežė ir britai - kolonistai, keliautojai bei naujakuriai kartu atsivežė sėklų. Jos pasiekė kiekvieną kolonizuotą regioną. Tačiau iš Britanijos kartu atkeliavo ir klaidinga nuomonė apie pomidoro neigiamą įtaką sveikatai. Dėl šios priežasties, nemažai Amerikos kolonijų - ypač vidurio Atlanto arba Naujosios Anglijos regionuose, kuriuose nebuvo ispanų - iki pat 19 amžiaus pradžios buvo klaidingai manoma, jog pomidoras nuodingas. Tik geras skonis bei universalumas (vaistinis, dekoratyvinis ir maistinis augalas), ispanų virtuvės įtaka ir žinios apie sėkmingą panaudojimą Pietų Amerikoje padėjo viską sustatyti į vėžias. Sklinda istorijos apie Naujojo Džersio kolonistą Robert Gibbon Johnson, kuris atsivežė pomidorų sėklų iš Britanijos, užsiaugino jų ir 1820 metais Salemo miestelyje padarė šou ant teismo rūmų laiptų. Atsistojo prieš gausią minią ir visų nuostabai valgė pomidorus. Žmonės buvo nustebę, kad Robert nenusinuodijo ir nemirė. Žinia apie šį pasirodymą pasklido ir gandai galutinai buvo paneigti, žmonės pradėjo drąsiai auginti pomidorus maistui ir valgyti.

Kada ir kaip Lietuva sužinojo apie pomidorus

Lietuvoje pomidorai pradėti auginti 19 amžiuje, bet tik kaip dekoratyvinis augalas dvarininkų sodybose bei botanikos soduose. Po pirmojo pasaulinio karo paplito ir tarp valstiečių bei buvo pradėti vartoti maistui. Jais labai domėjosi profesorius S. Nacevičius (1881 – 1947), daržovių selekcijos Lietuvoje pradininkas. Pirmieji selekciniai darbai buvo vykdomi Dotnuvos mokomajame darže, atrankos būdu. Profesorius tirdamas užsienines agurku, pomidoru, ridikėlių, gūžinių kopūstų veisles, siekė atrinkti derlingas, ištvermingas nepalankioms meteorologinėms sąlygoms, atsparias ligoms ir kenkėjams, ūkiškai vertingas veisles. Šiuo metu galime pasidžiaugti krūva lietuviškų veislių tinkamų auginti ir šiltnamyje, ir lauke: Aušriai, Sveikutis, Viltis, Svara, Laukiai, Balčiai, Slapukai, Dručiai, Rutuliai, Skariai, Milžinai, Pirmutis, Vaisa, Arvaisa, Jurgiai.